„Tilde IT“ vadovė Renata Špukienė: negali būti lyderiu be komandos
|Užimti lyderės poziciją informacinių technologijų įmonėje, būti mama, ir rasti laiko savirealizacijai – ar įmanoma viską spėti? Kalbos technologijų įmonės „Tilde IT“ direktorė, kolegų pripažinta lyderė Renata Špukienė – įrodymas, kad tikrai taip. Ji pasakoja apie karjeros kelionę, moterų lyderystę ir įkvėpimą kasdienybėje.
Kiek metų esate kalbos technologijų įmonės „Tilde IT“ direktorė? Kaip vystėsi jūsų karjera?
2006 m. pradėjau dirbti laisvai samdoma redaktore ir tada dar jokių žinių apie lokalizaciją neturėjau. Po 2 mėnesių tapau lokalizavimo projektų vadove. Tai buvo nauja patirtis, tačiau man labai patiko šios pareigos – nauji iššūkiai, procesai, naujos technologijos ir komanda. Kiekviena diena buvo vis kitokia ir tikrai nenuobodi – su skirtingais klientais, reikalavimais ir kupina naujų žinių.
Po poros metų, 2008 m. tapau lokalizacijos skyriaus vadove. Tai buvo žingsnis pirmyn, kuris į mano gyvenimą atnešė dar daugiau netikėtumų. Nauja pozicija reikalavo daugiau dėmesio, pastangų ir patirties, tačiau pasiekimai suteikė daugiau pasitenkinimo ir tikėjimo, kad nėra nieko neįmanomo. 2011 m. man buvo pasiūlyta direktorės pozicija. Tai buvo milžiniškas šuolis pirmyn, kuris, vėlgi, suteikė daug neįkainojamos patirties, tačiau taip pat pareikalavo daugiau darbo ir atsakomybių, vadovaujant didesnei komandai. Rudenį sukaks dešimt metų, kai esu vykdančioji „Tilde IT“ įmonės direktorė.
Kokia jūsų, kaip puikios lyderės, paslaptis?
Tiesą pasakius, neturiu jokių paslapčių. Vienintelis dalykas, kurį verta paminėti – negali būti lyderiu be komandos. Komandos, kuria gali pasikliauti ir kuri pasitiki tavimi. Jei komanda žino, kad tu ja pasitiki ir kad girdi, ką jie tau sako, viskas įmanoma.
Ar yra asmeninių savybių, kurios nereikalingos šiame darbe? Kaip su jomis susitvarkote?
Yra vienas dalykas, kurį norėčiau pakeisti. Vis dar mokausi nepersistengti kontroliuojant komandos atliekamus darbus, nebūti „kontroliere“. Jei pati atlieku darbą arba prižiūriu jo atlikimą, noriu žinoti kiekvieną su tuo susijusią smulkmeną. Vien tam, kad būčiau tikra, jog viskas yra padaryta teisingai, nėra jokių paliktų klaidų, nebaigtų darbų, viskas yra detaliai suplanuota ir atlikta. Tai reikalauja daug laiko ir pastangų. Vis dėl to, esant vadovu, ne visada pavyksta skirti tam laiko, be to, tai ne visada yra ir būtina, nes yra atsakingų komandos narių, kurie pasirūpina tokiomis užduotimis. Kaip su tuo tvarkytis? Geriausias būdas – suburti patikimą komandą!
Moterų ir vyrų įvaizdis technologijų sektoriuje ir lyderystėje matomas skirtingai. Ar yra skirtumų tarp vyrų ir moterų vadovavimo?
Per pastaruosius metus vyko daug diskusijų apie moters vietą technologijų pasaulyje ir apie moterų lyderystę. Visame pasaulyje matome vis daugiau moterų, užimančių aukštas pareigas ir šiandien tai taip nebestebina, kaip kad būtų stebinę prieš 10 metų. Tai geras ženklas, jog mūsų visuomenėje požiūris į moteris lyderes keičiasi.
Kalbant apie skirtumus tarp moters ir vyro vadovavimo, aš manau, kad lyderį apibūdina ne lytis. Tiek vyras, tiek moteris gali būti vienodai geri lyderiai. Mano nuomone, lyderį suformuoja pati asmenybė, atitinkamos pastangos ir požiūris į tai, ką daro.
Kuo organizacijoms yra naudingos moterys lyderės?
Na, viskas priklauso nuo organizacijos ir nuo komandos. Vienos komandos gali sulaukti daugiau naudos iš vadovės moters, kitos – iš vadovo vyro. Pagrindinė lyderio užduotis – pasiekti geriausių rezultatų kartu su komanda, ne individualiai. Dėl savo prigimties moterys vadovės dažniau siekia bendrystės jausmo ir harmonijos darbe, jos yra labiau empatiškos ir moka greičiau išklausyti ir išgirsti kilusias problemas. Sakoma, jog dėl to jos sugeba geriau planuoti komandinius darbus. Vis dėl to, aš pasikartosiu – lytis nėra tokia svarbi, kaip pati asmenybė ir asmeninis požiūris į savo darbą.
Gal galėtumėte patarti, kaip paskatinti kitas moteris imtis vadovavimo pozicijų?
Trys pagrindiniai dalykai, kurių joms prireiks. Pirma, pasitikėjimo savimi. Tikėkite savimi ir tuo, ką darote. Tai paskatins rizikuoti ir nebijoti klaidų. Klaidos mus moko ir paskatina labiau stengtis ateityje.
Antra, gebėjimo ir noro padėti kitiems. Lyderystė nėra tik įgūdžių lavinimas ir sėkmingo verslo vykdymas. Priešingai – tai nuolatinis darbas su žmonėmis, savo komanda, galimybė juos išklausyti ir bandyti padėti bei paskatinti.
Ir trečia, jūsų pačių vizijos. Turite būti tikros, ką ir kodėl norite pasiekti. Dar vienas paprastas dalykas, kurį vertėtų prisiminti: vadovai negali egzistuoti be savo komandos. Vadovo sėkmė priklauso nuo visos komandos pasisekimo.
Covid-19 krizė palietė mus visus ir pavertė mūsų namus mokyklomis, kavinėmis ir darbo vietomis. Ar jums buvo sunku prie viso to prisitaikyti? Kaip motyvuojate savo darbuotojus dirbti nuotoliniu būdu?
Dabar, antrojo karantino metu, galėčiau pasakyti, jog pirmasis karantinas buvo lengvesnis. Jis buvo trumpesnis, pavasarį, daugiau saulės šviesos ir daugiau optimizmo. Antrasis karantinas sunkesnis, ilgesnis, jis vyksta šaltuoju metų laiku ir yra mažiau vilties, jog viskas greitai pasibaigs. Tačiau prisitaikyti prie darbo iš namų sąlygų, tiek per pirmą, tiek ir per antrą karantiną, nebuvo labai sunku. Darbas biure ar nuotoliniu būdu labai nesiskiria, dauguma darbų yra atliekami prie kompiuterio, kaip kad el. laiškų rašymas, atsakinėjimas į klausimus, užduočių paskirstymas bendradarbiams arba ataskaitų ruošimas. Pasikeitė tik tam tikri procesai – ne visuomet lengva ar patogu greitai gauti informaciją, kad galėtum priimti sprendimą, reikia rašyti, užuot pasikalbėjus su kolega asmeniškai. Aš labiau mėgstu kalbėti, o ne rašyti, todėl būtent tai man ir nepatinka, dirbant nuotoliniu būdu. Be to, aš labai pasiilgstu savo kolegų ir įprastinių pokalbių prie kavos biure, aptariant kasdienes naujienas. Pirmojo karantino metu mes nusprendėme išsaugoti savo pokalbių prie kavos tradiciją – su kolegomis pasiruošiame puodelį kavos ir sutartu laiku prisijungiame nuotoliniu būdu, kur dalijamės asmeninėmis istorijomis, aptariame kasdienes aktualijas ir karantino atradimus. Šią tradiciją stengiamės išlaikyti ir antrojo karantino metu, kad nors per ekraną galėtume išvysti vieni kitų veidus, padėti kolegoms ir palaikyti pozityvią tarpusavio nuotaiką, nors tai daryti darosi vis sunkiau
Iš kur semiatės energijos savo kasdieniam gyvenimui, darbai ir šeimai? Ar turite kokių nors atsipalaidavimo ritualų arba pomėgių?
Turiu daug įvairių pomėgių ir galėčiau kalbėti apie juos ilgai. Mažas asmeninis ritualas, kuris mano gyvenime niekada nepasikeitė – dienos pradžia su puodeliu stiprios, karštos kavos, kurią gerdama pro langą stebiu, kaip keičiasi metų laikai. Tai padeda pasiruošti dienai.
Labai mėgstu plaukioti. Du kartus per savaitę rytais vykstu (t. y. vykdavau iki karantino) į specialias plaukimo treniruotes, kuriose ruošiamės ilgoms plaukimo distancijoms. Plaukiant pagrindinis dėmesys yra sutelkiamas į ritmą, techniką ir kvėpavimą. Vanduo nuplauna visas neigiamas mintis ir suteikia lengvumo ir laisvės jausmą. Dabar galiu lengvai nuplaukti 2km atstumą.
Kartu su šeima taip pat turime daugybę skirtingų ritualų ir pomėgių. Kai įsigijome šunį, mūsų savaitgaliai labai pasikeitė. Kiekvieną savaitgalį keliamės anksti ir, nesvarbu, koks bebūtų oras, kartu su šunimi einame į ilgus 10–15 km pasivaikščiojimus po mišką. Tai padeda atsipalaiduoti po įtemptos savaitės. Be to, dažnai būnant miške galima stebėti besikeičiančius metų laikus gamtoje. Po ketverių metų tokių pasivaikščiojimų, jau galiu išskirti dažniausių Lietuvos miškuose gyvenančių paukščių balsus.
Kitas mūsų šeimos pomėgis yra buriavimas vasarą ir kalnų slidinėjimas žiemą. Mėgstame buriuoti ir slidinėti kartu su mūsų draugų šeimomis. Jau esame buriavę Baltijos jūroje, Lenkijos Mozūruose, keliskart Kroatijoje ir Graikijoje. Tai geriausias būdas praleisti atostogas – galima aplankyti naujas vietas, paragauti vietinio maisto, patirti naujų įspūdžių ir susipažinti su nuostabiais žmonėmis. Kai pasibaigs karantinas arba mes visi būsime paskiepyti, svajojame su jachta paplaukioti po salas Seišeliuose arba Malaizijoje. O vieną dieną, kas žino, galbūt nuspręsime plaukti aplink pasaulį. Esu tarptautinės „Postcrossing“ bendruomenės narė. „Postcrossing“ – tai atvirlaiškių mainai visame pasaulyje. Tuo užsiimu jau nemažai metų ir kada nors norėčiau turėti bent po vieną atvirlaiškį iš visų pasaulio šalių.
Dar vienas naujas pomėgis – pernai, paskatinta draugų, pradėjau mokytis italių kalbos, kuri man be galo graži, kaip ir pati Italija, šalis, į kurią galėčiau vykti atostogų kiekvienais metais po du kartus ir dar daugiau.
Pranešimą paskelbė: Virginija Sližauskaitė, UAB „INK agency“